Turite mėgiamų nuorodų apie savo darbą ar laisvalaikį?
Pasidalinkite su kitais, atsiųskite jas - jos gali atsidurti mūsų sąraše.
Noriu pasiūlyti nuorodą |
|
| |
|
|
Sara P. Luis: Kaunas - toks, kokį jį susikuriame |
Kalbėdami,
rašydami net tik reprezentuojame, bet ir kuriame pasaulį, jo
vaizdinius, hierarchijas ir konfliktus, taip sako žymus kultūros
teoretikas. Pavadinkime jį tiesiog A.
Aš
ilgam įsiminiau A., jo tekstai marginalumo tema man padėjo išgyventi
tapatybės krizę, kai prieš keletą metų, slegiama mažo miestelio
stereotipų ir suvaržymų naštos jaučiausi lyg koks tautinis queer
- vietoj cepelinų norėjau sušio, vietoj materialinės gerovės - dvasinės
laisvės, o „šaunų“, aplinkinių manymu, savaitgalį prie ežero su
šašlykais ir alumi nedvejodama būčiau iškeitusi į pasivaikščiojimą,
madingais bateliais avint, po Gugenheimo muziejų Manhetene.
Dabar
išmaišiau pusę pasaulio ir, perfrazuojant mano pamėgtą A., gyvenu
postnostalgiškai. A. pasakytą frazę, kad reprezentuodami pasaulį mes jį
kuriame, dažnai prisimindavau - ypač kai tekdavo perteikti kelionių
prisiminimus.
Kaip ir ką papasakoti, pavyzdžiui, apie Niujorką? Kaip saulei tekant virš Hudsono upės, benamiai miega Battery
parke, visai greta Volstrito, kur į darbą jau skuba pirmieji biržos
makleriai. Tarp metro bėgių šmirinėja žiurkės. Vagone žilaplaukė
afroamerikietė skaito Dostojevskį. Times Square šurmulys,
Harleme pasklidę spurgų ir kepto viščiuko kvapai, lietaus šnaresys
Centriniame parke, - visa tai susilieja į subjektyvų, nuolat kintantį
patirčių ir prisiminimų sietą. Kaip nesumeluotai perteikti, koks iš
tikrųjų yra Niujorkas?..
A.
Solženycinas romane „Pirmajame rate“ rašo apie stalininį laikotarpį
Maskvoje - tremtys, represijos, politiniai kaliniai, po miestą kursuoja
nuteistiesiems pervežti skirti belangiai furgonai. Niūru. Ir kažkieno
genialioje galvoje kilo mintis - belanges nudažyti taip, kaip ir
produktų furgonus - oranžine ir žydra spalva, ir keturiomis kalbomis
užrašyti:
Mėsa – Viande – Fleisch – Meat
Vienoje
iš tokių belangių iš Lubiankos kalėjimo į Sibiro lagerius išvežami
politiniai kaliniai. Jų laukia taiga ir tundra, Oimiakono polius ir
Džazkazgano rūdynai. Kirvukas ir karutis, menkas duonos davinys,
ligoninė ir mirtis.
„Blaškydama
į šalis susigrūdusius kūnus, linksma, oranžinėmis ir žydromis juostomis
išmarginta mašina dūmė miesto gatvėmis. Pravažiavusi pro vieną
geležinkelio stotį, sustojo sankryžoje. Šitoje sankryžoje šviesoforas
sustabdė ir tamsiai vyšninės spalvos automobilį „Liberation“ laikraščio
korespondento, važiuojančio į „Dinamo“ stadioną pasižiūrėti ledo
ritulio varžybų. Korespondentas perskaitė ant furgono užrašą:
Mėsa – Viande – Fleisch – Meat
Jis išsiėmė bloknotą ir tamsiai vyšniniu plunksnakočiu užrašė:
„Maskvos
gatvėse iš tikro galima pamatyti labai tvarkingų, nepriekaištingai
švarių autofurgonų, vežiojančių maisto produktus. Reikia pripažinti,
kad sostinė puikiai aprūpinama maisto produktais.“
Šį
epizodą iš A. Solženycino romano nelauktai prisiminiau Kaune, kai
troleibusas Nr. 13 lyg be jokios priežasties sustojo kone vidury
sankryžos Savanorių prospekte. Vairuotojas išlipo, kurį laiką
pavaikščiojo aplinkui, sutriko, iškaito, pastebimai susinervino ir
galiausiai paprašė keleivių „išlipti ir keletą metrų pastūmėti“. Keturi
ar penki garbaus amžiaus vyriškiai išlipo ir ėmėsi darbo. Keletą ar
keliolika metrų grupė pensinio amžiaus vyriškių stūmė troleibusą.
Netrukus pajudėjome toliau.
Tuo metu, žvelgdama pro troleibuso langą, galvojau, ar nesisukioja šalia koks nors chrestomatinis
prancūzų korespondentas iš „Liberation“, kuris į savo bloknotą rašo:
„Nuniokotame posovietiniame mieste kursuoja absoliučiai sukriošę
troleibusai ir skurstantys gyventojai yra priversti kartkartėmis
išlipti iš troleibuso ir patys jį stumti“.
Nes
tą dieną Kaune įvyko ir daugybė kitų dalykų: žmonės pasirašinėjo verslo
sandėrius, gynėsi disertacijas, klinikose operavo ligonius.
Savivaldybė, ko gero, svarstė Laisvės alėjos rekonstrukcijos 35 mln.
litų vertės projektą. Kiekvienas, paklaustas, kas tą dieną įvyko Kaune,
papasakotų skirtingą istoriją.
Žmonės,
grįžę iš Niujorko, irgi pasakoja skirtingas istorijas. Vieni tikina
nematę nieko daugiau, tik milžiniškus juodus šiukšlių maišus, vakarop
paliekamus tiesiog gatvėje priešais pigias picerijas ir grocery store.
O kas nepatingėjo pakelti akis - matė Manheteno žiburius ir tiesiai lyg
strėle miestą perskrodžiančias aveniu, kurių dėka Manhetenas tampa
perregimas nuo pat Harlemo iki down town.
Nes miestuose žmonės mato tai, ką nori, ką pajėgia, galiausiai tai, ką jiems pavyksta pamatyti. Tekstuose, beje - taip pat.
|
|
|
