|
Sara P. Luis
Bijokite savo svajonių, nes jos išsipildo – pasakė kažkoks romantikas poetas.
1990
metais Lietuva patyrė tautinį atgimimą. Už rankų susikabinę stovėjome
Baltijos kelyje, dainavom, deginom žvakutes, beginkliai stojome ginti
Parlamento, nedejuodami iškentėme ekonominę blokadą – ach, tos
emocijos, bendrumo ir vienybės jausmas, ir ta svaiginanti būsimos
laisvės nuojauta…
Buvom tokie kupini ryžto, žavesio
ir laimingi. „Sustok, akimirka žavinga“. Ir kilo pagunda per draudimus,
apribojimus ir tabu išsaugoti pusiau sakralizuotą Tautinio Atgimimo
diskursą ir jame kaip inkliuzą įstrigusį tautišką lietuvį. Lietuvis
turėjo likti toks, koks buvo 1990-ųjų vasarą – dainuojantis, doras ir
darbštus.|
Visuomenės lyderiai – politikai, menininkai ir
kiti veikėjai, - mus mokė, kad lietuvis yra ir privalo būti doras,
darbštus, darnus, kantrus, dvasingas, gražiai dainuoti, sunkiai
dirbti, nesivaikyti pigaus populiarumo, skaityti Žemaitę ir Šapokos
“Lietuvos istoriją”, klausyt brolių Vilčinskų dainų, ant sienos kabinti
gal Maironio, gal Dariaus ir Girėno portretą, (tik jau ne kokį ten
Švarcnegerį) ir mylėti Lietuvą - nieko neklausinėdamas,
nereikalaudamas, tiesiog mylėti, be jokių motyvų ar priežasčių.
Lietuvybei
grėsmę kėlė rusai, amerikiečiai, Hollywood’as, degtinė, rokas, džiazas,
homoseksualai, krišnaistai, postmodernistai, ir kiti. Lietuva, kaip
ironizavo Artūras Tereškinas, „pilna mykiančių veršelių, gandrų porų
kiemo medyje, rugiapjūtės dainų ir valstiečių, tauriai pakėlusių į
dangų akis, su dvasiniu pakylėjimu belaukiančių iš ten pasirodančių
Dariaus ir Girėno“.
Tą vienybės, pasiaukojimo ir
laimės mišinį, vadinamą Atgimimu, buvo nuspręsta tiesiog užkonservuoti.
Taip, kaip konservuojami gerai nunokę pomidorai. Tik pamiršome, kad
konservuojant prarandami vitaminai…
Tačiau augančiai
kartai vitaminai būtini. Maitinama praplėkusia retorika, jaunuomenė
pradėjo maištauti. 1995 m. lapkritį TV eteryje pasirodo „Radijo Šou“.
„Lietuvos Rytas“ replikavo: „praėjusią savaitę per 20 minučių buvo
sulaužytas arba bent pabandytas sulaužyti rekordinis skaičius lietuvių
tabu“.
Savo interviu „Kauno dienai“, publikuotame
1996 m. vasario 17 d., iškart po Nepriklausomybės paminėjimo,
Algiu Greitai pareiškė:
„Lietuvoje daugybė garbinamų
žmonių, kurių to neverti. Pavyzdžiui, tokia yra rašytoja Žemaitė.
Daugelis žino, kad tai buvo labai netalentingas žmogus, gal net
grafomanė. Galiu kirsti lažybų, kad ji smirdėjo…, nes buvo apsileidusi,
darbo nemėgstanti kaimietė. (…) Jos nelaimė yra ta, kad ji brukama per
prievartą. Taip brukamas gali būti tik š....s“.
Piktdžiugiškai
šypsojausi – šaunuolis, Algi, taip jiems ir reikia, imperatyvių
tautinių stereotipų saugotojams, hegemoninės lietuvybės puoselėtojams,
kurie draudimais ir bauginimais nori atgrasyti jaunąją Lietuvos kartą
nuo laisvės, nuo išbandymų, nuo kitokių pasirinkimų. Nebeužtvenksi upės
bėgimo!
Pagaliau išsilaisvinome iš tautinių
stereotipų. Niekas nevaržo mūsų laisvės. Niekas neverčia mylėti
Lietuvos, gerbti istorijos herojus. Neprivalome – ir negerbiame. Dar
daugiau, atviras ir sistemiškas visko ir visų niekinimas tampa
įprastine normatyvine veikla.
„Dviračio Žinias“ trumpam nutraukia TV reklama. „Grįšime po trumpo pusvalandžio“
– klastingai mirkteli laidos vedėja. Per nekaltą pusvalandį lyg
meteoritų lietus pasipila tie rinktiniai civilizacijos stebuklai –
šiuolaikinė magija – namai ir rūbai tampa muziejiškai švarūs,
vyrai – jautrūs, mylintys ir ištikimi, vaikai - sveiki,
protingi ir klusnūs, menstruacijos džiuginančios, iš esmės.
Be
to, civilizacijos stebuklas (gera vis dėlto gyventi XXI amžiuje)
– po visų mėsainių, dešrainių ir sumuštinių, vakare galite mėgautis
silkute, spirgučiais ir baravykais, ir nieko nemalonaus Jums
neatsitiks.
Desperatiškai bandau prisiminti „Dviračio žinių“ siužetus. „Labas rytas, ar jūs naudojate audinių baliklį“,
- atsiliepia mano atmintis. Jis ten buvo, tarp valiklių, baliklių,
gaiviklių ir greitai paruošiamų sriubų buvo ir Vytautas Šerėnas,
tikrai. „Ar viskas gerai? Ne, mano pilvas vėl lyg kietai pripūstas kamuolys“ – aidi mintyse.
Parduotuvėse
imu nusigręžti nuo įkyriai išreklamuotų produktų. Jie primena tą šaižų
balsą, nutraukusį tylią snobo kino melancholiją, neurotišką blaškymąsi
tarp virtuvės ir svetainės, ir bejėgiškumo jausmą, kai reklama baigiasi
kaip tik tuomet, kai pradedi pjaustyti salotas...
Neišvengiami
pasikartojimai. Amžinojo sugrįžimo mitas. Nuolat reklamuojama prekė
įgrįsta kaip nelauktas svečias, kurio neįmanoma išprašyti. Sekančią
dieną išvysti jį mieste, ir tiesioginė akistatos grėsmė priverčia
pašiurpti ir pereiti į kitą gatvės pusę.
Prieš
keliolika metų lentynos buvo tuščios – turėjome tik dainų, vienybės, ir
daug daug patriotizmo. Ilgai buvome maitinami gražiais žodžiais,
idėjomis ir patriotizmu. O kai persisotinome, Algis Greitai buvo tas enfant terrible, išdrįsęs pasakyt, kad karalius nuogas – „taip per prievartą, gali būti brukamas tik š....“.
Šiandien
vaikštau švytinčiam prekybos centre, po netikrų apelsinmedžių alėjas.
Iš lentynų grėsmingai žvelgia dar neišbandyti, bet jau įgrisę
produktai. Prisimenu Algio Greitai 1996-aisiais pasakytus žodžius:
„Taip per prievartą, gali būti brukamas tik ....“
Grįžtu namo, praktiškai nieko ir nenusipirkusi.
|
