NAUJIENOS » M. Monkevičius: „Dviguba pilietybė: ko galėtume pasimokyti iš Izraelio?"

M. Monkevičius: „Dviguba pilietybė: ko galėtume pasimokyti iš Izraelio?

M. Monkevičius: „Dviguba pilietybė: ko galėtume pasimokyti iš Izraelio?"

2014 Lapkričio 27, Ketvirtadienis

Dvigubos pilietybės priešininkus galima išskirti į keletą grupių. Pirmieji – bijo, antrieji – pernelyg įsijautę į elitinio klubo narių vaidmenį.

Matant neaiškią geopolitinę situaciją Rytų Europoje, kai kurie baiminasi, kad liberalizavus pilietybės įstatymą bus atverta Pandoros skrynia nedraugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiems.

Pirmoji oponentų grupė greitai nusiramintų, perskaitę iki šiol siūlytus įstatymų pakeitimus projektus dėl dvigubos pilietybės.

Juose užprogramuoti saugumo mechanizmai, neleidžiantys bet kam ir bet kaip įgyti Lietuvos pilietybę. Net liberaliausias įstatymo pakeitimas dėl dvigubos pilietybės savyje turi visus įmanomus teisinius mechanizmus, užtikrinančius ir šalies interesus, visų pirma – nacionalinio saugumo ir teritorinio vientisumo.

Kiti oponentai panašūs į elitinio klubo narius, nenorinčius įsileisti pašalinių. Aišku, visiems džiugu, kad Lietuva kaip valstybė jau pasiekė tokį lygį, kad jos pasas tampa vertingas ne tik emocine, bet ir praktine, ekonomine prasme. Mūsų piliečiams paprasta keliauti po visa pasaulį, mokytis ir dirbti skirtingose pasaulio šalyse. Daugelis tai suprantančių skuba teigti, kad šiomis Lietuvos pilietybės suteikiamomis gėrybėmis gali naudotis tik tie, kurie moka mokesčius Lietuvoje.

Dėl dvigubos pilietybės Lietuva galėtų pasimokyti iš Izraelio. Ši valstybė susiduria su didžiuliais valstybingumo, teritorinio vientisumo išsaugojimo iššūkiais – didesniais, negu Lietuva. Šalis turi daugybę nedraugiškai jos atžvilgiu nusiteikusių – ir tai nėra vien kaimyninės šalys.

Tačiau net radikaliausi Izraelio politikai, suprasdami savo piliečių interesus (migracijos, keliavimo įpročius) yra pasirinkę vieną liberaliausių pilietybės įstatymų modelių. Izraelio piliečiai gali turėti net ne dvigubą, o keleriopą pilietybę. Izraelio piliečiais gali tapti tiek istoriškai, tautybės ryšiu su Izraelio valstybę susiję asmenys, tiek natūralizavęsi, tiek susituokę su Izraelio piliečiais.

Nė vieniems iš jų nereikia atsisakyti savo turimų pilietybių. Visi jie turi tam tikrų pareigų (pavyzdžiui, tarnauti Izraelio kariuomenėje), tačiau niekam Izraelio pilietybė netampa našta (pavyzdžiui, mokėti mokesčius valstybei, joje nuolat negyvenant ir nesinaudojant jos teikiamomis paslaugomis), visi gali balsuoti ir rinkimuose. Kiekvienas, net ir turėdamas kitos valstybės pasą, gavęs Izraelio pilietybę, tampa visateisiu Izraelio piliečiu.

Lietuvos piliečių įpročiai keičiasi – tiek dėl ekonominių, tiek dėl kitų priežasčių. Be visiems pažįstamos ekonominės, darbo emigracijos, šiandien matome ir kitokią – jaunų žmonių migraciją. Jaunimas jau ne emigruoja – jis migruoja, skirtingose šalyse ieškodamas savo gyvenimo kelio. Tai pastebima visose šalyse, Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė. Žinome ir tai, kiek daug skirtinguose pasaulio kraštuose yra lietuvių, kurie nori palaikyti ryšį su Lietuva, bet dėl objektyvių priežasčių gyventi šalyje negali.

Lietuva turi veikti protingai: taip, kad būtų išlaikomas ryšys su kuo daugiau žmogiškojo Lietuvos kapitalo atstovų. Kaip suderinti svetur įsikūrusių ir Lietuvoje gyvenančių interesus – sprendimas politikams ir teisininkams. Daugybė pasaulio šalių šį rebusą išsprendė – gal iki Parlamento rinkimų užteks laiko ir Lietuvos Respublikos Seimo nariams?