NAUJIENOS » K. Nėnius: „100 renovuotų daugiabučių Vilniuje – daug ar mažai?"

K. Nėnius: „100 renovuotų daugiabučių Vilniuje – daug ar mažai?

K. Nėnius: „100 renovuotų daugiabučių Vilniuje – daug ar mažai?"

2015 Sausio 30, Penktadienis

Oficialiai daugiabučių renovacija Lietuvoje vyksta jau daugiau kaip dešimtmetį. Nepaisant to, kad per šį laiką renovuota šimtai daugiabučių visoje šalyje, renovacijos procesas vertinamas nevienareikšmiškai.

Visada galima ginčytis – 100 daugiabučių Vilniuje – tai daug ar mažai? Kita vertus, prieš vertinant dabartinius rezultatus, norisi trumpai apžvelgti Lietuvos daugiabučių renovacijos procesą. Manau, kad turiu tam teisę, nes anuomet stovėjau prie renovacijos Lietuvoje ištakų – mačiau ir žinau, kaip viskas prasidėjo ir įsibėgėjo.

Pirmiausia, viešai kalbantys kritikai, mano galva, visuomet daro vieną suvokimo klaidą: daugiabučių renovacija negali būti vertinama kaip baigtinis projektas. Nereikia įsivaizduoti, kad kažkada renovacija bus pabaigta, o ją vainikuos paskutinis senos statybos daugiabutis Šeškinėje ar Pašilaičiuose. Pamirštama, kad tuo metu, kai mieste jau bus renovuota didžioji dalis senų pastatų, renovacijos reikės daugiabučiams, kurie šiuo metu vis dar laikomi naujesniais. Jų laikas, anksčiau ar vėliau, taip pat ateis.

Neskaičiuojant renovuotų daugiabučių, pravartu atkreipti dėmesį į realias naudas mūsų šaliai. Svarbiausias pasiekimas, manau, tas, kad būtent Vilniuje buvo sukurtas lietuviškas renovacijos modelis, atitinkantis Lietuvą. Įvertinus tuometines miestų savivaldybių ir pačių daugiabučių gyventojų finansines galimybes, sudėtingą nuosavybės struktūrą ir nuolat didėjančias išlaidas šildymui, Vilniuje buvo sėkmingai įgyvendinti pirmieji daugiabučių renovacijos projektai. Remiantis šia patirtimi, renovacija buvo planuojama ir pasiteisino visos šalies mastu.

Prisiminkime, kaip tai vyko. Artūro Zuoko vadovaujamas Vilniaus miestas pirmasis, dar 2004 m., patvirtino daugiabučių atnaujinimo programą „Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“. Vėliau analogišką programą patvirtino ir vyriausybė. 2006 m. pagal Vilniaus programą pirmą kartą Lietuvoje kompleksiškai atnaujintas daugiabutis namas Žirmūnų g. 3. Pažymėtina, kad namas atnaujintas butų savininkų ir savivaldybės lėšomis, be valstybės paramos. Vėliau, šis projektas kaip sektinas pavyzdys buvo nurodomas visose daugiabučių atnaujinimo iniciatyvose.

Tiesa, kad renovacija įgavo pagreitį tiek Vilniuje, tiek mažesniuose miestuose, tačiau šiandien tenka dažnai girdėti, kad mažesni miesteliai pastaraisiais metais pralenkė didmiesčius. Ši nuostata klaidinga, nes neįvertinama, jog įgyvendintų renovacijos projektų sostinėje kompleksiškumas ir iššūkiai apsunkina procesą, o renovuoti keturių butų pastatą provincijoje, žinoma, yra lengviau.

Kita vertus, esminį Vilniaus vaidmenį daugiabučių renovacijoje anuomet pripažino ir pati Vyriausybė. Jos programoje parašyta: „Iš pradžių būsto atnaujinimo programą turėjo tik Vilniaus miesto savivaldybė, kuri kitų miestų savivaldybėms tapo geru pavyzdžiu, kaip rengti ir įgyvendinti būsto atnaujinimo (modernizavimo) programas“. Būtent tai, kad anuomet Vilniaus mero Artūro Zuoko komanda tinkamai įvertino renovacijos projektų reikšmę – turėjo didelę įtaka tam, kad renovacijos procesas įsibėgėtų.

Taigi, kokybiniu ir inovacijų požiūriu Vilnius yra priekyje ir šiandien. Geriausias to pavyzdys – įkurta VšĮ „Atnaujinkime miestą“, kuri padeda gyventojams centralizuotai pasirūpinti visais rūpesčiais – nuo projektavimo darbų iki sutilpimo į darbų sąmatą. Juk tenka pripažinti, administratoriai nėra motyvuoti patys apsiimti renovacijos naštą.

Apskritai, vertinant kaip per pastarąjį dešimtmetį vystėsi Lietuvos miestai, Vilnius ilgus metus buvo naujų idėjų generatorius visiems Lietuvos miestams ir dabartinės sostinės valdžios pradėti projektai – ne išimtis.

Pavyzdžiui, vienas didžiausių iššūkių, kurį reikia įveikti miestui – perpildyti daugiabučių kiemai. Neteisinga, kad vakare, po darbų namo grįžtantis vilnietis privalo kantriai ieškoti, kur pasistatyti automobilį.

Vilniaus miesto savivaldybės sukurtas daugiabučių kiemų pertvarkos modelis taip pat yra pirmasis pasiūlytas sprendimas. Nuo jo, tikėtina, vėliau atsispirs ir nemažiau sėkmingai pasieks rezultatų kiti miestai. Žinoma, prieš tai kils įvairių diskusijų, bus prieštaringų nuomonių, bet šios problemos taip pat atidėlioti nebegalima – vien kalbos jos neišspręs.

Vieni sako, kad savotiškas vedlio vaidmuo – tai sostinės pareiga, o aš sakau, kad tai veiklių žmonių darbo rezultatas. Taigi nelinkėkime Vilniui, kad renovacijos ir kiti tęstiniai procesai sostinėje būtų pabaigti. Geriau linkėkime, kad Vilniui ir toliau vadovautų politikai, matantys į priekį ilgiau nei jų kadencija, ir siekiantys platesnių permainų, nei savo kiemo ribos. Tuomet iš Vilniaus Lietuva gaus ne tik didžiąją dalį vilniečių sugeneruojamo GPM, bet ir puikius pasiteisinančius pavyzdžius.